XX a. lietuvių literatūra

Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai

Tokiu vardu Lietuvių kalbos ir literatūros institutas Vilniuje 1969 išleido stambią, 516 psl. knygą, kurioje yra 8 autorių rašiniai, redaguoti Vytauto Kubiliaus.
Knygos aplanke sakoma, kad ji pratęsia ir papildo "Lietuvių literatūros istorijos" IV tomą, būtent, rodo, paskutinio dešimtmečio "literatūros raidos etapo linkmes, perspektyvas ir atskirus reiškinius".

Kalbėdami apie paskutinį dešimtmetį, visi šios knygos autoriai griežtai skiria po karo okupuotoje Lietuvoje du dešimtmečius. Pirmą užbaigė ir antrą pradėjo Stalino mirtis 1953 ir Stalino demaskavimas 1956. Stalio vardo nevartodami, visi autoriai kalba apie XX suvažiavimą, kuris likvidavęs "asmenybės kultą" — ir tai buvo riba tarp dviejų laikotarpių.

Vieni santūriau, kiti griežtais žodžiais gretina abudu dešimtmečius ir aną "asmenybės kulto" dešimtmetį laiko buvus žalingą literatūrai. Esą nustatytos turinio ir formos dogmos sustingdė literatūros augimą. Tik su "asmenybės kulto" likvidavimu prasidėjo "literatūrinių vertybių perkainojimas" ir po literatūrinio sustingimo prasidėjo literatūrinių ieškojimų, įvairėjimų dešimtmetis.

Įvairėjimai minimi dvejopom kryptim. Viena, atsisuko į ankstesnės lietuvių literatūros tradicijas — impresionizmą, ekspresionizmą (šeinius, Savickis). Antra, dar stipresnė — labiau pasisuko į Vakarų Europos literatūrines problemas bei formas, šio dešimtmečio visuose žanruose nuo socialinės klasinės aplinkos pasukta labiau į žmogų — į jo egzistencinius pergyvenimus, konfliktą su aplinka, savo paties konfliktus, į jo pasąmonės srautą. Pasukta ir į naujas formas, kuriom yra patogiau to naujo literatūrinio žmogaus pergyvenimam reikštis.
Šią bendrą kryptį kiekvienas šios knygos autorius rodo ir iliustruoja savo nagrinėjamo žanro ar problemos srity. Suprantamas tad tos pačios idėjos pasikartojimas įvairiuose rašiniuose.
Knygos teigimus aiškiausiai gali rodyti pačių autorių žodžiai.