Gimusi 1886 m.
– lietuvių modernizmo teoretikė, literatūros ir meno kritikė, poetė,
prozininkė, dramaturgė.
Mokėsi Rygos ir Peterburgo gimnazijose,
studijavo mediciną ir filosofiją Krokuvos universitete. 1907 m.
apsigyveno Vilniuje, dirbo „Vilties“ redakcijoje. 1909 m. ištekėjo už M.
K. Čiurlionio. 1926–1937
m. savo namuose priiminėjo vertėjų – „kalbos šeštadieninių“ dalyvių –
sambūrį, iš kurio gimė žurnalas „Gimtoji kalba“.
1910 m. išleido knygą
„Lietuvoje“, kurioje skelbė kūrėjo nepriklausomybę nuo socialinių,
buitinių realijų. Maištingai bandė reformuoti estetinės minties ir
teorinės savivokos nuostatas, agituodama už R. Wagnerio, Ch.
Baudelaire‘o, M. Maeterlincko, L. Andrejevo, H. Ibseno kūrybinių idėjų sklaidą Lietuvoje.
Pasak Ramučio Karmalavičiaus, veikiama antipozityvistinio „Młoda Polska“ sąjūdžio bei fin de siècle
kultūrinio kriticizmo, meninę kūrybą kreipė „slaptingos žmogaus
didybės“, intuicijos ir simbolistinės vaizduotės gilinimo linkme. Savo
„liuosas mintis“, plėtodama tautosakinio simbolizmo stilistiką, bandė
įkūnyti pjesėje „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ (1932).
Parašė
ir kitų pjesių, kuriose istorijos, kultūros ir dvasinės šviesos troškimą
bei ydas atvėrė per materializmo ir idealizmo konfrontaciją
(„Pinigėliai“, 1918, „Vilos puošmena“, 1932). Satyros ir socialinio
grotesko priemones, kurias vartojo dramaturginiams tipažams nusakyti,
transformavo į liaudinio raganiškumo realistinę plotmę apysakoje
„Šventmergė“(1937). Parašė folklorines mitines poemas „Mūsų jauja“
(1910-54), „Giria žalioji“ (1915–1945). Yra išvertusi Molière‘o pjesių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą