XX a. lietuvių literatūra

Salomėja Nėris

Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) - lietuvių poetė, nemažai nusipelniusi lietuvių poezijai, kuri iš dalies reprezentuoja Lietuvos pokario kūrybą.

Gimė 1904 m. lapkričio 17 d.Kiršių kaime, Alvito Valsčiuje (dabar Vilkaviškio rajonas), netoli nuo Juozo Tysliavos, Bradūno gimtinių daugiavaikėje šeimoje. Turėjo du brolius Bronių ir Viktorą, bei sesę Onutę. Šeima buvo giliai tikinti, o tėvas buvo palaikęs ryšius su knygnešiais. 1911 m. mokėsi Alvito pradinėje mokykloje., 1918 m. pradėjo mokytis Marijampolės mergaičių progimnazijos antroje klasėje. Išlaikiusi egzaminus, 1919 m. persikėlė mokytis į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją. Gimnazijoje prisijungė prie ateitininkų kuopos veiklos ir pasižymėjo kaip gera poetė ir dailininkė.

,,Džiaukis ir dainuok su visu pasauliu, kentėk ir liūdėk vienas."

Kūrybos bruožai:

Salomėja Nėris save laikė romantizmo atstove:

,, Pagaliau tu manai, kad esi “romantizmo atstovė” (citata iš E.Vilčinskaitės laiško poetei:)

Eilėraštis beveik visada prasideda nuo gamtos vaizdo ar detalės. Eilėraščiuose dominuoja romanso poetika, džiaugsmingai išsakomos jaunystės svajonės ir lūkesčiai. Kūriniuose yra nemažai kontrasto, ryškių žmogaus ir gamtos ryšių.

Prasidėjus okupacijai, tuometinė valdžia ieško poeto, kuris Kremliuje pašlovintų Lietuvos aneksiją. Pavyksta jos išvengti Borutai, Brazdžioniui. Našta krinta ant trapių Nėries pečių ir galiausiai poetė palūžta arba tai daro sąmoningai tikėdama socialinėmis iliuzijomis. Ji tampa oficialia režimo poete. Be Poemos apie Staliną, parašo dar apologetinių, režimą šlovinančių eilėraščių.

Poetei pabėgus nuo vokiečių ir esant Rusijos sostinėje Maskvoje, jos kūryboje prasideda tragiška, skausminga poezija - tas pats prieškaryje atrastas trapus, melodingas žodis išsako pasiilgtos tėvynės vizijas, išpažįsta netektį, atgailą, užuojauta, meilę, viltį, įvardija kraupią karo realybę, taria seseriškos ir motiniškos atjautos, suraminimo, padrąsinimo žodžius mirtinai išvargusiam, nuolatos mirties akistatoje esančiam kariui. Bet nepavyksta išvengti ir ideologinės bei politinės konjunktūros gniaužtų, oficialios, svetimos retorikos pėdsakų. Labai taikliai yra pastebėjusi Daujotytė: „Salomėjos Nėries likimo apmąstymai gali duoti postūmių tragiškajai lietuvių literatūros istorijai. Salomėja Nėris pradeda baugiąją asmenybės susidvejinimo, dvilypumo liniją, kuri vėliau - nuo pokario metų iki devintojo dešimtmečio pabaigos taps dramatiška kuriančiųjų žmonių situacija.

Bibliografija:
 

„Anksti rytą“, 1927 m.,
„Pėdos smėly“, 1931 m.,
„Per lūžtantį ledą“, 1935 m.,
„Diemedžiu žydėsiu“, 1938 m.,
„Dainuok, širdie gyvenimą“, 1943 m.,
„Lakštingala negali nečiulbėti“, 1945 m.,
„Baltais takeliais bėga saulytė“, 1956 m.,
„Širdis mana - audrų daina“, 1959 m.,
„Kur baltas miestas“, 1964 m.,
„Laumės dovanos“, 1966 m.,
„Negesk žiburėli“, 1973 m.,
„Kaip žydėjimas vyšnios“, 1978 m.