XX a. lietuvių literatūra

Henrikas Radauskas

H. Radauskas – vienas žymiausių ne tik XX a., bet ir apskritai lietuvių poetų modernistų, estetas. Jo poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Poetas gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės.

H. Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei – visa kūryba tarsi atskira srovė ar įvairių srovių samplaika.

Henriko Radausko kūrybos bruožai

1. Nėra lyrinio subjekto "aš". Jį pakeičia pasakotojas, tarsi iš šalies, neretai su ironija, stebįs pasakojamą istoriją.
2. Daiktai išstūmę žodžius, reiškiančius jausmus ir idėjas, perima jų funkcijas, tampa daiktais – jausmais, daiktais – idėjomis.
3. Mums kalba su savimi likęs pasaulis, o ne jį nusižiūrėjęs, jį suabstraktinęs poetas.
4. Radausko poezija teatriška (gausu su teatru susijusių įvaizdžių). Teatriškumas ryškus eilėraščio struktūroje: •mėgstamos dramatiškos, komiškos ar tragikomiškos aplinkybės, primenančios spektaklio ar filmo scenas.
• Eilėraštyje galima išskirti scenografijos (dekoracijos) elementus: "Tirštoj Itališkoj dangaus mėlynėj/du medžiai rieda tartum rutuliai"
"Pro teatrinį dangų, blogai numatytą, praskrido netikro angelo šešėlis"

Gamta ir kultūra

1. Gamtos vaizdas kuriamas kitaip nei neoromantikų.
2. Nėra ji grožėjimosi objektas.
3. Gamta kaip ir daiktų pasaulis dinamiška, peizažas eilėraštyje gali būti veikėjas:"Nuo kalno upėn ritasi peizažas"
4. Gamtos reiškinys gali pavirsti mitologine, ar pasakų būtybe (sutemose debesys virsta su Dieviška sfera susijusiais "balčiausiais gyvuliais").
5. Nerasime lietuviško peizažo elementų:dangus itališkas, arba įtūžęs kaip Otelo, miškuose laksto Panas.
6. Gamta neatskiriama nuo kultūros.
 • Gausu tiesiogiai įvardytų kultūros įvaizdžių: Graikų ir romėnų dievybių (Panas, Apolonas, Jupiteris, Flora, Orfėjas, Prozerpina, Kentauras, Chimera).
• Literatūros kūrinių personažų (Tristanas ir Izolda, Otelas ir Dezdemona).
• Kompozitorių (Bachas, Vivaldis, Skarlatis).
• Dailininkų (Vermejeris, El grekas, Dega, Deni).
• Filosofų (Spinoza).
• Pasakų veikėjų (princų, karalių).
• Egzotiškų terminų ir svetimų kalbų žodžių (vivace, salto, mortale).
8. Kultūrinis kontekstas ne visada tiesiogiai įvardijamas – eilėraštyje neminimas joks konkretus tapytojas ar paveikslas, o tik šmėsteli tapybos įvaizdis arba pats eilėraščio vaizdas kuriamas remiantis tapybos principais:"Ant melsvo fono – žvaigždės blyškios,/Naktis kaip ašara šviesi", eil."Begalinis liūdesys".
9. Poetas mėgsta žaisti stereotipiniais romantiniais įvaizdžiais ir juos ironizuoti – romantikų mėgstama žydra spalva tampa "mėlynų melodijų melais" (eil."Poetai romantikai").