XX amžiaus rašytojos moterys

Neabejotinai visi, perskaitę antraštę, pagalvojome, kad straipsnyje kalbėsime apie Salomėją Nėrį. Negalima abejoti jos indėliu į lietuvių literatūrą ir kultūrą. Tačiau, buvo ir kitų moterų, savo kūriniais papildžiusių lietuviškosios literatūros aruodus.

Taigi, kas jos?

Bitė Vilimaitė


Trumpos novelės meistrė Bitė Vilimaitė gimė 1943 m. Lazdijuose, studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, dirbo žurnaliste. 1966-1996 m. išleido aštuonis novelių rinkimus: „Grūdų miestelis” (1966), „Baltos dėmės” (1969), „Obelų sunki našta” (1975), „Pirmūnų šventė” (1977), „Vasaros paveikslėlis” (1981), „Tėvo vardas” (1987), „Čiuožyklos muzika” (1992), „Užpustytas traukinys” (1996), apysaką „Rojaus obuoliukai” (1981). Ilgą laiką jos kūryba egzistavo tarytum lietuvių literatūros nuošalėje, bet 2002 m. pasirodžiusi novelių rinktinė „Papartynų saulė” sulaukė didelio pripažinimo. 2003 m. rašytoja apdovanota Nacionaline literatūros premija.






Judita Vaičiūnaitė

Judita Vaičiūnaitė (g. 1937 m.) - viena pirmųjų lietuvių rašytojų, į literatūrą atėjusių ne iš kaimo, bet iš miesto. Ji gimė ir vaikystę praleido Kaune, o vėliau gyveno Vilniaus senamiestyje, taigi miesto gatvės, architektūra, kasdienybės scenos buvo vienos pagrindinių poetinio įkvėpimo šaltinių.

Vaičiūnaitė laikoma modernia miesto poete. Gatvės, seniamiesčio kiemai ir kiti miesto atributai jai ne mažiau svarbūs ir jaukūs negu gamtovaizdis. Poetė miesto kultūrą sieja su Lietuvos istorijos temomis, mitologiniais siužetais, muzikos, dailės kūrinių sukeltais įspūdžiais. Poetei svarbūs ir vaikystės prisiminimai, gimtieji namai, gaubiami romantinės nuotaikos.

Vaičiūnaitė poetinį vaizdą kuria iš detalių, kurios tarsi nesusijusios, bet kelia netikėtų vaizdinių ir emocijų. Jos eilėraščiai nerimuoti (parašyti verlibru), dažnai primena kalbos fragmentą, dialogą ar monologą, pradedami jungtuku ar daugtaškiu, kuriuo neretai ir baigiami. Vaičiūnaitės poezija primena trūkčiojantį, sujaudintą kalbėjimą.

Istorija Vaičiūnaitės eilėraščiuose ne aprašoma, o išgyvenama, praeitis yra ne šalia lyrinio subjekto, o jo paties patyrimas, dažniausiai atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius įvykius, o konkrečią detalę. Eilėraščio “Sena istorija” žmogus netgi vadina Karmen, pagrindinę veikėją, sese dvyne, be to, visas eilėraštis parašytas kreipimosi forma, kaip ir dauguma jos kūrinių istorinėmis temomis. Visa tai pabrėžia jos intymų santykį su pasauliu, istorija. Rašydama apie asmenybes, poetė irgi renkasi ne didžiąsias centrines figūras, o savo žmogišku likimu ją sudominusius šešėly likusius asmenis (Karalienė Morta eilėraštyje “Su Gyvybės Spinduliu” iš ciklo “Po Vilniaus Katedra”).

Nijolė Miliauskaitė

Nijolė Miliauskaitė-Bložienė - poetė, kilusi iš Vilkaviškio krašto – kaip Salomėja Nėris. Mokykloje šukuodavosi kaip Salomėja Nėris, subtiliai skaitė jos eilėraščius scenoje. 

Lituanistė, baigusi Vilniaus universitetą. Būdama drovios, uždaros, prigimties, kūrybos ilgai nesirodė viešumoje, nors rašė nuo keturiolikos metų. Iš savo kartos poetų rinkiniu Uršulės S. Portretas (1985) debiutavo vėliausiai. Išryškėjo lakoniškas „pasakojamasis“ eilėraščio modelis, konkretus, daiktiškas, daiktavardiškas, susietas su patirtimis, pažįstamais, bičiuliais. Neįprastas pirmosios knygos pavadinimas susijęs su senos moters, o kartu ir mažos mergytės, artimos draugės dukters, vardu. Dėl sunkių gyvenimo aplinkybių (viena likusi mama su trim mažamečiais vaikais, iš kurių Nijolė buvo vyriausia) mokėsi internatinėje mokykloje. Čia susiformavo apleistumo jausmas, tikrųjų namų ilgesys. Buvusi mokytoja prisimena mergaitę privaloma ruda uniforma, ilgomis kasomis, vienišą, norinčią pasislėpti. Bet iš prigimties N. Miliauskaitės asmenybė spalvinga, imli įspūdžiams, veikli, kitokia negu eilėraščiuose pasirodžiusi mergaitė iš prieglaudos. 

Poetė nemėgo kalbėti apie kūrybą. Rašė beveik slapta. Kūryba negausi. Trys išleisti eilėraščių rinkiniai: Uršulės S. Portretas, Namai, kuriuose negyvensim (1988), Uždraustas įeiti kambarys (1995) ir ketvirtas rinkinys Širdies labirintas, kaip dalis įdėtas į rinktinę Sielos labirintas (1999), keli išsamesni pasisakymai, kelios trumpos esė. Svarbus tekstas Ruduo ir mano poezija, 1999 m. skaitytas Suomijoje. 

Tautinio idealizmo literatūra

Svarbiausi tautinio idealizmo atstovai yra:

 Vydūnas - dramaturgas, publicistas, filosofas Vilius Storosta (Vydūnas) gimė 1868 metais, Jonaičiuose (Šilutės raj.). Augo rašytojas gausioje šeimoje (tėvai, dvi dukterys ir šeši sūnūs). 

Vydūnas - tai žmogus apdovanotas nuostabiausiu talentu. Filosofas, mastytojas, rašytojas padaręs Lietuvos kultūriniam gyvenimui didžiulę paslaugą, prikėlęs jį naujam gyvenimui.

Viliaus Storostos palikimas daugiau nei šešios dešimtys kūrinių, o kur dar straipsniai, dainos. Rašytojo kūryba ne tik atspindi senųjų laikų Lietuvos gyvenimą. Vydūno ištobulintas filosofinis žvilgsnis kuo puikiausiai tinka ir šiandieniniai Lietuvai. Skubantiems žmonėms vis dažniau pamirštantiems ieškoti to kas iš tiesų svarbu, o ne bėgti lyg pelėms uždarame rate. 

Liudas Gira - poetas, dramaturgas, literatūrologas, kritikas, publicistas, kultūros veikėjas, LTSR MA akademikas (1946).  Kūrinius pradėjo spausdinti nuo 1902 m.

Bendradarbiavo leidžiant tokius leidinius kaip: „Ateitis“, „Aušra“, „Lietuvių laikraštis“, „Lietuvos aidas“, „Meno kultūra“, „Mūsų senovė“, „Naujoji romuva“, „Rygos garsas“, „Skaitymai“, „Šaltinis“, „Tautos sargas“, „Ūkininkas“,  „Varpas“, „Vilniaus žinios“, „Наше эхо”, “Сегодня” ir kitus.

Pasirašinėjo tokiais slapyvardžiais kaip: Akstinų Vincas, Aldonė V., B.Dzūkas, Eglė, Ensexistens, Gerulis, Kuzavas, Kažin kas, Rimbas, Saugus, Szlachcic-Katolik, Teatralas ir kitais. Vilniuje L. Girai pastatytas paminklinis biustas (skulptorius V.Palys, architektas Šeškevičius). 

Vincas Krėvė - Mickevičius - universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius, literatūrinio folklorizmo pradininkas, plačios stilistinės amplitudės rašytojas.

Vincas Krėvė - Mickevičius gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonoų kaime, Alytaus apskrityje. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl tą pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu. 

1944 m. V. Krėvė pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyveno Austrijoje. 1947 m. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje. 

Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas ir literatūrą. Mirė 1954 m. liepos 7 d. 

Sovietinio laikotarpio literatūra

Komunistinių rašytojų pozityvios idėjos nėra nei gausios, nei originalios. Tai marksistinės teorijos idėjos, kurios turi būti priimamos be abejonių ir diskusijų, kaip tikėjimo dogmos, visų Sovietų Sąjungos piliečių. Todėl ir rašytojai temėgina pavaizduoti ir išreikšti tik jų konkretų išsišakojimą žmonių sąmonėje ir gyvenime. Antra vertus, kalbant apie sovietinės lietuviškos literatūros pobūdį, negalima apeiti jos idėjų, nes komunistinė grožinė literatūra iš esmės yra idėjinė arba, teisingiau, ideologinė literatūra. Tačiau jai suprasti, reikia panagrinėti ir aplinkybes, kuriose ji kuriama. Kalbėdami apie jos pobūdį, ir turime progos pamatyti, kaip rašytojus traktuoja komunistų partija ir valstybė, kaip jų įtakoje rašytojai supranta Nuotraukoje: Kostas Korsakas pačią literatūrą, kokius kūrybinius metodus jie vartoja. O tai nemažiau svarbu negu jų idėjos. Todėl ir pažiūrėkime, kokiose aplinkybėse sovietinės Lietuvos rašytojai kuria, kokius reikalavimus jie turi atlikti, kokios marksistinės teorijos tezės jiems labiausiai rūpi, kokiais rezultatais tai pasireiškia literatūroj, kaip mene.

Čia reikia taip pat pažymėti, kad marksistinė tezė apie žmogaus sąmonę ir jo prigimties keitimą turi tris svarbius momentus: 1. gamtą, kuri duodasi pakeičiama; 2. techniką arba darbo įrankį, kuris yra technikos užuomazga; 3. žmogų darbininką, kuris gali pakeisti savo prigimtį. Kaip tiesioginė šitos tezės išvada, prisideda ketvirtas momentas — tikėjimas į sukūrimą komunistinės visuomenės ateity, kada žmonės bus pakeisti ir laimingi. Tai priklausys nuo pirmųjų trijų įgyvendinimų. Todėl apvaldyti ir pakeisti gamtą iki maksimumo, išvystyti gamybinę techniką iki augščiausio tobulumo, pakeisti žmogaus prigimtį taip, kad jo asmeniniai interesai sutaptų su visų darbo žmonių interesais, pasilieka marksistams aktualūs permanentiškai. Net klasių kova Nuotraukoje: Jonas Dovydaitis ir  kova prieš religiją, tokie svarbūs momentai marksistų praktikoj, teatrodo kaip neigiamos šalutinės tezės išvados. Juk klasių kova ir kova prieš religiją turėtų savaime susilpnėti, įsigalėjus pasauly proletariato diktatūrai, ir pagaliau visai išnykti, sunaikinus senojo antstato likučius. Tačiau anie trys pozityvieji uždaviniai ir tada turėtų pasilikti, iki bus pasiektas galutinis tikslas — beklasė ir laisva žmonija. Šitie trys momentai su galutiniu tikslu perspektyvoje yra pagrindinės temos ir pozityvios idėjos, kurias permanentiškai plėtoja visų tautų sovietiniai rašytojai.

Daugiau galite pasiskaityti dr. Jono Griniaus straipsnyje, kurį rasite čia: Sovietinė literatūra

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 

Gimusi 1886 m. – lietuvių modernizmo teoretikė, literatūros ir meno kritikė, poetė, prozininkė, dramaturgė. 

Mokėsi Rygos ir Peterburgo gimnazijose, studijavo mediciną ir filosofiją Krokuvos universitete. 1907 m. apsigyveno Vilniuje, dirbo „Vilties“ redakcijoje. 1909 m. ištekėjo už M. K. Čiurlionio. 1926–1937 m. savo namuose priiminėjo vertėjų – „kalbos šeštadieninių“ dalyvių – sambūrį, iš kurio gimė žurnalas „Gimtoji kalba“. 

1910 m. išleido knygą „Lietuvoje“, kurioje skelbė kūrėjo nepriklausomybę nuo socialinių, buitinių realijų. Maištingai bandė reformuoti estetinės minties ir teorinės savivokos nuostatas, agituodama už R. Wagnerio, Ch. Baudelaire‘o, M. Maeterlincko, L. Andrejevo, H. Ibseno  kūrybinių idėjų sklaidą Lietuvoje. 

Pasak Ramučio Karmalavičiaus, veikiama antipozityvistinio „Młoda Polska“ sąjūdžio bei fin de siècle kultūrinio kriticizmo, meninę kūrybą kreipė „slaptingos žmogaus didybės“, intuicijos ir simbolistinės vaizduotės gilinimo linkme. Savo „liuosas mintis“, plėtodama tautosakinio simbolizmo stilistiką, bandė įkūnyti pjesėje „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ (1932). 

Parašė ir kitų pjesių, kuriose istorijos, kultūros ir dvasinės šviesos troškimą bei ydas atvėrė per materializmo ir idealizmo konfrontaciją („Pinigėliai“, 1918, „Vilos puošmena“, 1932). Satyros ir socialinio grotesko priemones, kurias vartojo dramaturginiams tipažams nusakyti, transformavo į liaudinio raganiškumo realistinę plotmę apysakoje „Šventmergė“(1937). Parašė folklorines mitines poemas „Mūsų jauja“ (1910-54), „Giria žalioji“ (1915–1945). Yra išvertusi Molière‘o pjesių.

Kazys Binkis

Kazys Binkis (1893–1942) – lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas, avangardistinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas. 1922 m. išleido „Keturių vėjų pranašą“, 1924 m. kartu su kitais bendraminčiais (J. Petrėnu, S. Šemeriu, J. Tysliava) įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“.  

Dirbo žurnalistu, redagavo įvairius leidinius, rašė populiarias brošiūras, straipsnius, prisidėjo prie laikraščio „Literatūros naujienos“ leidimo. Pasirašinėjo slapyvardžiais K. Alijošius, K. Papilietis, Kazys, Kazys Roviejietis, Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas ir kt. Išleido poezijos rinkinius: „Eilėraščiai“ (1920 m.), „100 pavasarių“ (1923 m.), parašė humoristinių ir satyrinių poemų, kūrinių vaikams. Parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas. 

Dirbo Lietuvių rašytojų draugijoje, keletą metų buvo jos valdybos narys. Kūrybinis K.Binkio palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Atsistojęs naujo literatūrinio sąjūdžio priekyje, paskelbęs kovą tradicinėms poezijos priemonėms ir visokiai rutinai, K.Binkis pasuko ekspresionizmo kryptimi, prabilo didelio talento jėga. Jo poezija padarė didelę įtaką vėlesnei poezijai turinio ir formos atnaujinimo atžvilgiu.

Juozas Aputis

Prozininkas, vertėjas, lieratūros kritikas Juozas Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose, Raseinių raj. 1960 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1959–1969 m. dirbo „Literatūros ir meno“, 1969–1977 m. „Girių“, 1980–1990 m. „Pergalės“, 1991–2001 m. „Metų“ redakcijose. 1990–1991 m. „Pergalės“, 1991–1994 m. „Metų“ vyriausiuoju redaktoriumi, 1995–2001 m. „Metų“ prozos skyriaus vedėju. LRS mėnraščio „Pergalė“ (1980–1990), „Metai“ (nuo 1991) redkolegijos narys, Lietuvos rašytojų sąjungos (1967), valdybos (1990), Lietuvos respublikos nacionalinių literatūros ir meno premijų komiteto (1998 m.) narys. Mirė 2010 m. vasario 28 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse Rašytojų kalnelyje.

Rašytojas parašė ir išleido novelių ir apysakų rinkinius: „Žydi bičių duona“(1963), „Rugsėjo paukščiai“ (1967); „Horizonte bėga šernai“ (1970), „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“ (1977). „Tiltas per Žalpę“ (1980), „Keleivio novelės “ (1985), „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (1986), „Skruzdėlynas Prūsijoje“ (1989), „Vargonų balsas skalbykloje“ (1991), „Dvi apysakos“ (1996), „Novelės“ (2004), „Vieškeliuose džipai“ (2005), „Bėgiai išnyksta rūke“ (2010). Parašytas ir išleistas romanas „Smėlynuose negalima sustoti“ (1996) bei pokalbių knyga „Maži atsakymai į didelius klausimus“ (2006).

Novelės ir apsakymai bei jų ištraukos nuolat buvo spausdinamos periodinėje spaudoje.

Už kūrybinius nuopelnus rašytojas buvo apdovanotas: 1971 m. Žemaitės literatūrine premija už apsakymą „Erčia, kur gaivus vanduo“; 1987 m. Respublikine premija už novelių knygą „Gegužė ant nulūžusio beržo“; 1996 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 –ojo laipsnio ordinu; 1996 m. Juozo Paukštelio premija už knygą „Smėlynuose negalima sustoti“; 1997 m. Antano Vaičiulaičio literatūrine premija; 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija; 2004 m. „Imbiero vakarų“ Jurgio Kunčino vardo premija; 2005 m. Nacionaline kultūros ir meno premija; 2005 m. Petro Cvirkos literatūrine premija už novelių knygą „Vieškelyje džipai“.

Rašytojo stiliui būdingas lyrizmas. Novelėse subtiliai atskleidžiamos personažų nuotaikos, sąmonės būsenos.

Parengė Broniaus Radzevičiaus apsakymų rinktines „Vakaro saulė“ (1984), „Link Debesijos“ (1984) bei romano „Priešaušrio vieškeliai“ nebaigtą 2-ąją dalį, rašė recenzijas, redagavo leidinius, į lietuvių kalbą išvertė V. Bykovo, A. Čechovo, V. Šukšino, G. Grigorovičiaus, J. Trifonovo kūrinių. Daug J. Apučio kūrinių išversta į kitas kalbas.

Salomėja Nėris

Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) - lietuvių poetė, nemažai nusipelniusi lietuvių poezijai, kuri iš dalies reprezentuoja Lietuvos pokario kūrybą.

Gimė 1904 m. lapkričio 17 d.Kiršių kaime, Alvito Valsčiuje (dabar Vilkaviškio rajonas), netoli nuo Juozo Tysliavos, Bradūno gimtinių daugiavaikėje šeimoje. Turėjo du brolius Bronių ir Viktorą, bei sesę Onutę. Šeima buvo giliai tikinti, o tėvas buvo palaikęs ryšius su knygnešiais. 1911 m. mokėsi Alvito pradinėje mokykloje., 1918 m. pradėjo mokytis Marijampolės mergaičių progimnazijos antroje klasėje. Išlaikiusi egzaminus, 1919 m. persikėlė mokytis į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją. Gimnazijoje prisijungė prie ateitininkų kuopos veiklos ir pasižymėjo kaip gera poetė ir dailininkė.

,,Džiaukis ir dainuok su visu pasauliu, kentėk ir liūdėk vienas."

Kūrybos bruožai:

Salomėja Nėris save laikė romantizmo atstove:

,, Pagaliau tu manai, kad esi “romantizmo atstovė” (citata iš E.Vilčinskaitės laiško poetei:)

Eilėraštis beveik visada prasideda nuo gamtos vaizdo ar detalės. Eilėraščiuose dominuoja romanso poetika, džiaugsmingai išsakomos jaunystės svajonės ir lūkesčiai. Kūriniuose yra nemažai kontrasto, ryškių žmogaus ir gamtos ryšių.

Prasidėjus okupacijai, tuometinė valdžia ieško poeto, kuris Kremliuje pašlovintų Lietuvos aneksiją. Pavyksta jos išvengti Borutai, Brazdžioniui. Našta krinta ant trapių Nėries pečių ir galiausiai poetė palūžta arba tai daro sąmoningai tikėdama socialinėmis iliuzijomis. Ji tampa oficialia režimo poete. Be Poemos apie Staliną, parašo dar apologetinių, režimą šlovinančių eilėraščių.

Poetei pabėgus nuo vokiečių ir esant Rusijos sostinėje Maskvoje, jos kūryboje prasideda tragiška, skausminga poezija - tas pats prieškaryje atrastas trapus, melodingas žodis išsako pasiilgtos tėvynės vizijas, išpažįsta netektį, atgailą, užuojauta, meilę, viltį, įvardija kraupią karo realybę, taria seseriškos ir motiniškos atjautos, suraminimo, padrąsinimo žodžius mirtinai išvargusiam, nuolatos mirties akistatoje esančiam kariui. Bet nepavyksta išvengti ir ideologinės bei politinės konjunktūros gniaužtų, oficialios, svetimos retorikos pėdsakų. Labai taikliai yra pastebėjusi Daujotytė: „Salomėjos Nėries likimo apmąstymai gali duoti postūmių tragiškajai lietuvių literatūros istorijai. Salomėja Nėris pradeda baugiąją asmenybės susidvejinimo, dvilypumo liniją, kuri vėliau - nuo pokario metų iki devintojo dešimtmečio pabaigos taps dramatiška kuriančiųjų žmonių situacija.

Bibliografija:
 

„Anksti rytą“, 1927 m.,
„Pėdos smėly“, 1931 m.,
„Per lūžtantį ledą“, 1935 m.,
„Diemedžiu žydėsiu“, 1938 m.,
„Dainuok, širdie gyvenimą“, 1943 m.,
„Lakštingala negali nečiulbėti“, 1945 m.,
„Baltais takeliais bėga saulytė“, 1956 m.,
„Širdis mana - audrų daina“, 1959 m.,
„Kur baltas miestas“, 1964 m.,
„Laumės dovanos“, 1966 m.,
„Negesk žiburėli“, 1973 m.,
„Kaip žydėjimas vyšnios“, 1978 m.

Henrikas Radauskas

H. Radauskas – vienas žymiausių ne tik XX a., bet ir apskritai lietuvių poetų modernistų, estetas. Jo poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Poetas gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės.

H. Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei – visa kūryba tarsi atskira srovė ar įvairių srovių samplaika.

Henriko Radausko kūrybos bruožai

1. Nėra lyrinio subjekto "aš". Jį pakeičia pasakotojas, tarsi iš šalies, neretai su ironija, stebįs pasakojamą istoriją.
2. Daiktai išstūmę žodžius, reiškiančius jausmus ir idėjas, perima jų funkcijas, tampa daiktais – jausmais, daiktais – idėjomis.
3. Mums kalba su savimi likęs pasaulis, o ne jį nusižiūrėjęs, jį suabstraktinęs poetas.
4. Radausko poezija teatriška (gausu su teatru susijusių įvaizdžių). Teatriškumas ryškus eilėraščio struktūroje: •mėgstamos dramatiškos, komiškos ar tragikomiškos aplinkybės, primenančios spektaklio ar filmo scenas.
• Eilėraštyje galima išskirti scenografijos (dekoracijos) elementus: "Tirštoj Itališkoj dangaus mėlynėj/du medžiai rieda tartum rutuliai"
"Pro teatrinį dangų, blogai numatytą, praskrido netikro angelo šešėlis"

Gamta ir kultūra

1. Gamtos vaizdas kuriamas kitaip nei neoromantikų.
2. Nėra ji grožėjimosi objektas.
3. Gamta kaip ir daiktų pasaulis dinamiška, peizažas eilėraštyje gali būti veikėjas:"Nuo kalno upėn ritasi peizažas"
4. Gamtos reiškinys gali pavirsti mitologine, ar pasakų būtybe (sutemose debesys virsta su Dieviška sfera susijusiais "balčiausiais gyvuliais").
5. Nerasime lietuviško peizažo elementų:dangus itališkas, arba įtūžęs kaip Otelo, miškuose laksto Panas.
6. Gamta neatskiriama nuo kultūros.
 • Gausu tiesiogiai įvardytų kultūros įvaizdžių: Graikų ir romėnų dievybių (Panas, Apolonas, Jupiteris, Flora, Orfėjas, Prozerpina, Kentauras, Chimera).
• Literatūros kūrinių personažų (Tristanas ir Izolda, Otelas ir Dezdemona).
• Kompozitorių (Bachas, Vivaldis, Skarlatis).
• Dailininkų (Vermejeris, El grekas, Dega, Deni).
• Filosofų (Spinoza).
• Pasakų veikėjų (princų, karalių).
• Egzotiškų terminų ir svetimų kalbų žodžių (vivace, salto, mortale).
8. Kultūrinis kontekstas ne visada tiesiogiai įvardijamas – eilėraštyje neminimas joks konkretus tapytojas ar paveikslas, o tik šmėsteli tapybos įvaizdis arba pats eilėraščio vaizdas kuriamas remiantis tapybos principais:"Ant melsvo fono – žvaigždės blyškios,/Naktis kaip ašara šviesi", eil."Begalinis liūdesys".
9. Poetas mėgsta žaisti stereotipiniais romantiniais įvaizdžiais ir juos ironizuoti – romantikų mėgstama žydra spalva tampa "mėlynų melodijų melais" (eil."Poetai romantikai").

Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai

Tokiu vardu Lietuvių kalbos ir literatūros institutas Vilniuje 1969 išleido stambią, 516 psl. knygą, kurioje yra 8 autorių rašiniai, redaguoti Vytauto Kubiliaus.
Knygos aplanke sakoma, kad ji pratęsia ir papildo "Lietuvių literatūros istorijos" IV tomą, būtent, rodo, paskutinio dešimtmečio "literatūros raidos etapo linkmes, perspektyvas ir atskirus reiškinius".

Kalbėdami apie paskutinį dešimtmetį, visi šios knygos autoriai griežtai skiria po karo okupuotoje Lietuvoje du dešimtmečius. Pirmą užbaigė ir antrą pradėjo Stalino mirtis 1953 ir Stalino demaskavimas 1956. Stalio vardo nevartodami, visi autoriai kalba apie XX suvažiavimą, kuris likvidavęs "asmenybės kultą" — ir tai buvo riba tarp dviejų laikotarpių.

Vieni santūriau, kiti griežtais žodžiais gretina abudu dešimtmečius ir aną "asmenybės kulto" dešimtmetį laiko buvus žalingą literatūrai. Esą nustatytos turinio ir formos dogmos sustingdė literatūros augimą. Tik su "asmenybės kulto" likvidavimu prasidėjo "literatūrinių vertybių perkainojimas" ir po literatūrinio sustingimo prasidėjo literatūrinių ieškojimų, įvairėjimų dešimtmetis.

Įvairėjimai minimi dvejopom kryptim. Viena, atsisuko į ankstesnės lietuvių literatūros tradicijas — impresionizmą, ekspresionizmą (šeinius, Savickis). Antra, dar stipresnė — labiau pasisuko į Vakarų Europos literatūrines problemas bei formas, šio dešimtmečio visuose žanruose nuo socialinės klasinės aplinkos pasukta labiau į žmogų — į jo egzistencinius pergyvenimus, konfliktą su aplinka, savo paties konfliktus, į jo pasąmonės srautą. Pasukta ir į naujas formas, kuriom yra patogiau to naujo literatūrinio žmogaus pergyvenimam reikštis.
Šią bendrą kryptį kiekvienas šios knygos autorius rodo ir iliustruoja savo nagrinėjamo žanro ar problemos srity. Suprantamas tad tos pačios idėjos pasikartojimas įvairiuose rašiniuose.
Knygos teigimus aiškiausiai gali rodyti pačių autorių žodžiai.